Pradžia

Kartą, būdama maža, įsipjoviau į pirštą. Jau tada supratau, kad su virtuviniu peiliu reikia elgtis pagarbiai ir atsargiai. Gal todėl ir nepuoselėjau labai tų santykių su maistu, valgyti būdavo skanu, bet nekildavo ranka kažką pačiai gaminti. Artimiau susipažinau su virtuve kai būdama kokių 13-14 metų, vasaras leisdavau kaime ir močiutė netikėtai susirgo. Maisto gamyba užsiėmiau tik todėl, nes nebuvo kitos išeities. Taip viskas ir prasidėjo. Pirmas blynas, pirma košė, pirma sriuba, galiausiai ir pirmas tortas. Jau tuomet man teta kartodavo, kad man reikia gyvenimą sieti su maistu. Kadangi visąlaik buvau prie meno (būtent, ne menininkė, o prie meno, nuolat paišydavau, tapydavau ir ko tik dar nedarydavau), todėl įstojau į dailės akademiją, į specialybę prie meno – kultūros vadyba ir kultūros politika. Mokslai paskatino domėtis kultūra apskritai ir dar labiau priartino prie maisto kultūros.

Dabar aš myliu viską, kas susiję su maistu. Aš dievinu apsipirkinėti, parduotuvėse ar turguje. Suku ir suku ratus ir tiesiog grožiuosi viskuo (na gerai, tas grožėjimasis dažniausiai pasibaigia pirkinių krepšiu, kurio pati negaliu panešti). Man be galo patinka išbandyti naujus receptus, bei juos perkurti savaip. Turiu jau sukaupusi nemažai receptų, rašytų, perrašytų, daugumos ištakų net neprisimenu. Bet ko gero pats didžiausias malonumas man yra pasidalinti savo kūriniu su šeima ar draugais ir tiesiog stebėti, kaip jie valgo. Bet jeigu aš jau gaminu, į savo gaminimo zoną neįsileidžiu nieko. Ne todėl, kad nepasitikėčiau draugais, kad jie kažką ne taip padarys, bet tiesiog... aš pasidarau per daug valdinga. Bet visuomet leidžiu suplauti indus, nes baisiai, BAISIAI nemėgstu to daryti. 

Virtuvė

Gyventi bendrabutyje tarpe fizikų nėra lengva. Virtuvė dažnai būna kaip po karo, primityvi pusiau veikianti dujinė ir orkaitė, su kuria susigyvenau tik po metų ir kurios vis dar nemoku užkurti. Dažnai tenka lakstyti pirmyn – atgal iš kambario į virtuvę – juk nenusinešiu savo „virtuvės zonos“ į „tikrąją virtuvę“,  kurioje tėra bent viena veikianti dujinė iš esamų dvejų, dvi kriauklės, abejotino švarumo stalas ir šiukšliadėžė, kuri yra bent tris kartus mažesnė už mano kambario, ir į kurią, ko gero, daugiau netilptų nei viena šiukšlė. Bet prie to priprantama ir visa tai atsveria mano kambaryje stovinti pačios susikonstruota ir išdažyta spintelė, į kurią telpa viskas. Spintelės geltonasis stalčius - saulytė talpina mano visus turimus įrankius, mėlynasis (visos spintelės, t.y. dangaus, dalis) – mano prieskonių rojus. Taip, aš turiu visą stalčių prieskoniams. Pačioje spintelėje, viršutinėje lentynoje galima rasti visus puodus, keptuves, kepimo formas. Apatinė lentyna priglaudžia miltus, makaronus, ryžius, įvairių rūšių aliejus... Taip, mano spintelė tikrai didelė. Joje telpa visas mano gyvenimas.

Grįžus namo, į Jonavą, vėl prisimenu, ką reiškia turėti TIKRĄ virtuvę, na bet čia susiduriu su kita problema, negaliu būti su mama vienoje virtuvėje, nes... gaminu per daug laisvai (kaip mama sako, po mano apsilankymo virtuvėje, ją reikia šveisti nuo grindų iki lubų). Bet vis tiek, kiekvienąkart man grįžus perduoda maisto gaminimo vadžias man į rankas, nes net ir ji negali atsispirti mano patiekalams. Mano pasaulis sukasi aplink maistą...

Kodėl būtent avokadas?

Nes beveik kiekvieną rytą pusryčiams valgau savo jau firminiais tapusius trapučius su avokadu (receptas kažkada atsiras ir čia). Ir dar – aš auginu avokadą, kurį nuo pat kauliuko išsidaiginau ir kuris dabar veši ant mano palangės.

Ir galiausiai, kas tas ŠITAS avokadas?

Ilgą laiką kaupiau receptus savo užrašų knygoje, dalinausi su draugais, artimaisiais. Šiandien supratau, kad atėjo laikas naujam žingsniui ir perkelti savo maistą į skaitmeninę erdvę, pabandyti ieškoti platesnės auditorijos.