Moliūgų sriuba ir skrebučiai

Sriubai:

1-2 bulvės

nedidelis moliūgas

1-2 svogūnai

2 -3 vidutinio dydžio morkos

50g sviesto

50g aliejaus

sultinio kubeliai (labiausiai mėgstu daržovių sultinį, nes jame nėra bereikalingo mėsos poskonio)

a.š. džiovinto raudonėlio

muskato, pipirų, druskos

puodelis pieno, grietinėlės ar kokosų pieno

Šaldytuve turėjau likusią vieną saldžią bulvę, ji tikrai nepamaišė :)

Nuskutame bulves ir morkas, nulupame moliūgą, išemame sėklas ir supjaustome viską didesniais kubeliais. Svogūnus supjaustome stambesniais pusžiedžiais.

Didelėje keptuvėje (arba tam tinkančiame puode) pakaitiname sviestą su aliejumi, porą min. pakepiname svogūną. Sudedame visas kitas daržoves ir viską pakepiname ant nedidelės ugnies. Daržovės neturi iškepti, tik prisigerti sviesto ir truputį paskrusti. Kepinimas pakeičia moliūgo ir kitų daržovių skonį.

Daržoves perpilame į puodą (jeigu kepėt ant keptuvės) ir užpilame sultiniu (galima naudoti ir vandenį, tiesiog sultinys suteikia daugiau skonio), kad apsemtų (nepersistenkite - juk nenorite skystos sriubos), sudedame raudonėlį ir verdame kol daržovės išvirs.

Su blenderiu sutriname sriubą, paragaujame ar pakanka druskos (su druska nepersistengiu, nes man asmeniškai jos pakanka iš sultinio), įberiame pipirų, žiupsnelį muskato riešuto (su muskatu reikia elgtis atsargiai, jo skonis yra ganėtinai instensyvus). 

Supilame pieną/grietinėlę/kokosų pieną ir lengvai pakaitiname sriubą (tik neužverdame!)

Skrebučiams:

ciabatta

kmynai

česnakas

druska 

pipirai

rozmarinas

alyvuogių aliejus

Ciabatta supjaustome riekelėmis, apšlakstome aliejumi, užbrastome druskos, pipirų, šiek tiek kmynų.

Įspaudžiame česnako, o ant viršaus užbarstome rozmarino.

Sudedame kepti į kepimo skardą pašlakstyta  aliejumi ir kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai paruduos, paviršius bus traškus, o vidus minkštas. 

Jeigu sriubą valgau jau kai skrebučiai būna atvėsę, juos susipjaustau į kubelius ir tiesiog susimetu į dubenėlį sriubos.

Trupininis pyragas su uogiene

Reikės:
400 g. miltų
200 g. cukraus
1 kiaušinio
1 a.š. kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
200 g. sviesto (arba margarino, išbandžiau, vienintelis skirtumas - su margarinu reikia šiek tiek daugiau miltų)
400 g. mėgstamos uogienės (juk pas visus galima rasti uogienės, aš naudojau kriaušių-slyvų)

Gaminame:
Šaltą sviestą supjaustome kubeliais.
Dubenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius, cukrų, druską. Įmušame kiaušinį ir sudedame sviesto kubelius. Viską minkome trinant tarp pirštų, kol gaunasi smulkūs trupiniai.
Apie 2/3 trupinių beriame į kepimo skardą ir gerai suspaudžiame. Ant viršaus pilame ir tolygiai paskirstome uogienę. Užberiame likusius trupinius.
Kepame 190 laipsnių orkaitėje apie 40 min.
Jeigu turime kantrybės - palaukiame kol atvės. Kadangi aš kantrybės nelabai turiu - valgiau dar karštą.

Skanaus!

Pica Margarita

Pica... Aš labai mėgstu picas, gal net per daug. Kartais bandau prisidengti tuo, kad esu studentė, todėl jas taip ir mėgstu (juk visi studentai mėgsta picas). Gaila, kad jas kepu taip retai. Bet tik todėl, kad visai šalia bendrabučio yra picerija, kurioje gamina mano jau seniai pamėgtas picas... Italų virtuve aš susižavėjau jau ganėtinai senai. Juk Italija - pastos, picų, alyvuogių aliejaus, espresso, bei kapučino šalis. O kokia pica geriau pristato šią puikią šalį, jei ne Margarita? Vien jau picos išvaizda primena Italijos vėliavą. 
Net nežinau, kodėl nusprendžiau patį pirmajį receptą įkelti būtent šios picos. Greičiausiai kaltas retkarčiais išlendantis mano studentiškumas, taupumas (draugai sakytų, kad net nežinau, kas tai yra) ir paprastumas. Juk viskas ko reikia, tai keli pomidorai ir sūris.


Picos padui reikės (gausis dvi vidutinio dydžio picos):
500g kvietinių miltų
300ml vandens (geriausiai filtruotas arba tiesiog pirktinis negazuotas mineralinis)
5g šviežių mielių 
1 šaukštas druskos

Picos garnyrui reikės:
200ml nekoncentruotos pomidorų tyrės (man labiausiai patinka passata di pomidoro - joje nėra druskos ar kitų priedų)
4 šaukštai alyvuogių aliejaus
2-3 pomidorų
400g mocarelos sūrio
keli lapeliai šviežio baziliko

Paruošimas:
Miltus ir vandenį padaliname į dvi dalis (gaminsime dvi tešlas atskirai, kad nesąveikautų mielės su druska). Viename puodelyje vandens ištirpiname mieles, o kitame - druską. Sumaišome atsikruose induose su miltais. Tik tai padarius galima abi tešlas maišyti į vieną. Šiek tiek praminkome (tešla turėtų būti puri, drėgna ir tampri). Tešlą padaliname į dvi lygias dalis ir paliekame šiltai kilti ~2val.
Orkaitę įkaitiname iki maksimumo (šis padas yra labiausiai tinkamas kepti krosnyje, bet puikiai iškepa ir orkaitėje - tereikia pirma atskirai pakepti padą).
Iškilus tešlai, gausiai apibarstome ją miltais ir suformuojame apvalų picos padą bei perkeliame į jau kepimo popieriumi iškotą skardą. 
Pomidorų tyrę sumaišome su druska (jos dedame pagal skonį, kadangi mocarela nėra tokia sūri kaip kiti sūriai) ir gausiai aptepame picos padą, apšlakstome aliejumi. Šauname į orkaitę maks. 10min. Kol kepa, susipjaustome pomidorus ir mocarelos sūrį griežinėliais. Picos padui įgavus tvirtą formą sudedame pomidorų griežinėlius. Ant viršaus - mocarelos griežinėlius ir kepame 5min. arba kol išsilydis sūris. Ant iškepusios picos užmetame šviežio baziliko lapelių. 
Patartina valgyti patiems ir pasidalinti su draugais. Skanaus! :)

Pradžia

Kartą, būdama maža, įsipjoviau į pirštą. Jau tada supratau, kad su virtuviniu peiliu reikia elgtis pagarbiai ir atsargiai. Gal todėl ir nepuoselėjau labai tų santykių su maistu, valgyti būdavo skanu, bet nekildavo ranka kažką pačiai gaminti. Artimiau susipažinau su virtuve kai būdama kokių 13-14 metų, vasaras leisdavau kaime ir močiutė netikėtai susirgo. Maisto gamyba užsiėmiau tik todėl, nes nebuvo kitos išeities. Taip viskas ir prasidėjo. Pirmas blynas, pirma košė, pirma sriuba, galiausiai ir pirmas tortas. Jau tuomet man teta kartodavo, kad man reikia gyvenimą sieti su maistu. Kadangi visąlaik buvau prie meno (būtent, ne menininkė, o prie meno, nuolat paišydavau, tapydavau ir ko tik dar nedarydavau), todėl įstojau į dailės akademiją, į specialybę prie meno – kultūros vadyba ir kultūros politika. Mokslai paskatino domėtis kultūra apskritai ir dar labiau priartino prie maisto kultūros.

Dabar aš myliu viską, kas susiję su maistu. Aš dievinu apsipirkinėti, parduotuvėse ar turguje. Suku ir suku ratus ir tiesiog grožiuosi viskuo (na gerai, tas grožėjimasis dažniausiai pasibaigia pirkinių krepšiu, kurio pati negaliu panešti). Man be galo patinka išbandyti naujus receptus, bei juos perkurti savaip. Turiu jau sukaupusi nemažai receptų, rašytų, perrašytų, daugumos ištakų net neprisimenu. Bet ko gero pats didžiausias malonumas man yra pasidalinti savo kūriniu su šeima ar draugais ir tiesiog stebėti, kaip jie valgo. Bet jeigu aš jau gaminu, į savo gaminimo zoną neįsileidžiu nieko. Ne todėl, kad nepasitikėčiau draugais, kad jie kažką ne taip padarys, bet tiesiog... aš pasidarau per daug valdinga. Bet visuomet leidžiu suplauti indus, nes baisiai, BAISIAI nemėgstu to daryti. 

Virtuvė

Gyventi bendrabutyje tarpe fizikų nėra lengva. Virtuvė dažnai būna kaip po karo, primityvi pusiau veikianti dujinė ir orkaitė, su kuria susigyvenau tik po metų ir kurios vis dar nemoku užkurti. Dažnai tenka lakstyti pirmyn – atgal iš kambario į virtuvę – juk nenusinešiu savo „virtuvės zonos“ į „tikrąją virtuvę“,  kurioje tėra bent viena veikianti dujinė iš esamų dvejų, dvi kriauklės, abejotino švarumo stalas ir šiukšliadėžė, kuri yra bent tris kartus mažesnė už mano kambario, ir į kurią, ko gero, daugiau netilptų nei viena šiukšlė. Bet prie to priprantama ir visa tai atsveria mano kambaryje stovinti pačios susikonstruota ir išdažyta spintelė, į kurią telpa viskas. Spintelės geltonasis stalčius - saulytė talpina mano visus turimus įrankius, mėlynasis (visos spintelės, t.y. dangaus, dalis) – mano prieskonių rojus. Taip, aš turiu visą stalčių prieskoniams. Pačioje spintelėje, viršutinėje lentynoje galima rasti visus puodus, keptuves, kepimo formas. Apatinė lentyna priglaudžia miltus, makaronus, ryžius, įvairių rūšių aliejus... Taip, mano spintelė tikrai didelė. Joje telpa visas mano gyvenimas.

Grįžus namo, į Jonavą, vėl prisimenu, ką reiškia turėti TIKRĄ virtuvę, na bet čia susiduriu su kita problema, negaliu būti su mama vienoje virtuvėje, nes... gaminu per daug laisvai (kaip mama sako, po mano apsilankymo virtuvėje, ją reikia šveisti nuo grindų iki lubų). Bet vis tiek, kiekvienąkart man grįžus perduoda maisto gaminimo vadžias man į rankas, nes net ir ji negali atsispirti mano patiekalams. Mano pasaulis sukasi aplink maistą...

Kodėl būtent avokadas?

Nes beveik kiekvieną rytą pusryčiams valgau savo jau firminiais tapusius trapučius su avokadu (receptas kažkada atsiras ir čia). Ir dar – aš auginu avokadą, kurį nuo pat kauliuko išsidaiginau ir kuris dabar veši ant mano palangės.

Ir galiausiai, kas tas ŠITAS avokadas?

Ilgą laiką kaupiau receptus savo užrašų knygoje, dalinausi su draugais, artimaisiais. Šiandien supratau, kad atėjo laikas naujam žingsniui ir perkelti savo maistą į skaitmeninę erdvę, pabandyti ieškoti platesnės auditorijos.